Izaijo 5

Mano mylimasis turėjo vynuogyną

derlingos kalvos atšlaitėse.

₂Jis išpureno žemę, išrinko akmenis

ir apsodino geriausiomis vynuogėmis.

Viduryje pastatė bokštą sargui

ir įrengė jame net vyno spaudyklą.

Tikėjosi auginti vynuoges,

bet prisiaugino rūgštuogių.

₃„Taigi dabar, Jeruzalės gyventojai ir Judo vyrai, prašau

spręsti mano bylą ir mano vynuogyno.

₄Ką dar reikėjo padaryti mano vynuogynui,

ko aš jame nepadariau?

Kodėl jis priaugino rūgštuogių,

nors aš tikėjausi, kad jis ves vynuoges?

₅Dabar jums pasakysiu,

ką ketinu daryti savo vynuogynui:

išrausiu gyvatvorę, ir jis bus nuniokotas,

nugriausiu sieną, ir jis bus ištryptas.

₆Taip! Paversiu jį dykviete:

nebebus jis genimas nei purenamas,

apžels erškėčiais ir usnimis.

Debesims įsakysiu,

kad nelietų ant jo lietaus“.

₇Galybių VIEŠPATIES vynuogynas –

Izraelio namai,

o daigai, kuriais jis gėrėjosi, –

vyrai iš Judo.

Jis laukė teisingumo,

ir štai kraujo praliejimas!

Jis laukė teisumo,

ir štai klyksmas!

₈Vargas jums, kurie statote namus prie namų,

kurie jungiate lauką su lauku,

kol jums vieniems telieka vietos

gyventi žemėje!

₉Galybių VIEŠPATS man girdint prisiekė:

„Tikrai daug namų bus palikta;

erdvūs ir prabangūs namai liks be gyventojų.

₁₀Dešimt jungų

vynuogyno duos tik vieną batą,

o homeras sėklos –

tik vieną efą derliaus.

₁₁Vargas tiems, kurie keldamiesi ankstų rytą

negali apsieiti be svaigiųjų gėrimų,

ir prasėdi iki išnaktų, kol įkaušta nuo vyno!

₁₂Lyros ir arfos,

būgnelio ir fleitos lydimi,

jie mėgaujasi pokyliuose vynu,

o apie VIEŠPATIES darbus

nieko nenuvokia

ir nemato jo rankų užmojo.

₁₃Todėl stokodama nuovokos

mano tauta eina į tremtį,

jos didžiūnai miršta badu,

o liaudis alpsta nuo troškulio.

₁₄Todėl Šeolas plačiai atvers savo ryklę,

pražios savo bedugnę burną,

ir prasmegs joje tautos didžiūnai ir liaudis,

jų ūžavimas ir puotavimas.

₁₅Taip! Marusis pažeminamas,

žmogus suniekinamas,

puikuoliai nuleidžia akis.

₁₆Bet Galybių VIEŠPATS išaukštinamas

savo teismu,

o Dievas Šventasis reiškiasi

savo šventu teisumu.

₁₇Tada ėriukai rupšnos ten tarsi lankose,

o riebūs ožiukai ganysis turtuolių rūmų griuvėsiuose.

₁₈Vargas tiems, kurie užsitraukia kaltę

melo virvėmis,

nuodėmę valkčio lynais,

₁₉tiems, kurie sako:

‘Tesiskubina,

tepagreitina VIEŠPATS savo veikimą,

jeigu nori, kad jį matytume;

teįvyksta,

teišsipildo Izraelio Šventojo užmojis,

jeigu nori, kad jį pažintume’.

₂₀Vargas vadinantiems piktą geru, o gerą – piktu,

keičiantiems tamsą į šviesą, o šviesą į tamsą,

laikantiems karčius dalykus saldžiais,

o saldžius dalykus – karčiais!

₂₁Vargas tiems, kurie išmintingi savo akyse,

kurie savo pačių manymu gudrūs!

₂₂Vargas tiems, kurie didvyriai prie vyno

ir narsūs prie svaigiųjų gėrimų,

₂₃tiems, kurie išteisina

nedorėlį už kyšį

ir pamina nekaltojo teises!“

₂₄Tikrai, kaip ugnies liežuviai

suryja ražienas,

kaip šienas nuskęsta liepsnose,

taip jų šaknys virs puvėsiais,

o žiedai bus nupūsti lyg dulkės,

nes jie paniekino Galybių VIEŠPATIES mokymą

ir apšmeižė Izraelio Šventojo žodį.

₂₅Tikrai kyla pyktis VIEŠPAČIUI ant savo tautos,

jis kelia prieš ją ranką, norėdamas smogti.

Kalnams drebant,

jų lavonai gulės lyg atmatos gatvėse.

Tačiau jo pyktis dar neatlyžo,

ir ranka vis dar pakelta.

₂₆Jis iškels karo vėliavą tolimai tautai,

švilptelėjimu pasišauks ją iš žemės pakraščių.

Tikrai ji atskubės žaibo greičiu!

₂₇Tarp jų nebus klupinėjančių iš nuovargio,

snūduriuojančių ar miegančių.

Nė vienam jų nuo juosmens diržas nekrinta,

nė vienam nesutrūkę apavo dirželiai.

₂₈Jų strėlės nusmailintos,

lankai įtempti,

žirgų kanopos atrodo lyg titnagas,

vežimų ratai – lyg viesulas.

₂₉Jie riaumoja lyg liūtas,

lyg liūto jaunikliai,

jie staugia ir stveria grobį,

neša jį, ir niekas jo nebeišgelbės.

₃₀Tą dieną riaumojimas virš jos aidės

lyg šėlstančios jūros šniokštimas.

Jei kas mes žvilgsnį žemėn,

ten tik siaubas ir tamsa,

o šviesa – debesų aptemdyta.